dans le dictionnaire PONS
con-iūrō <iūrāre>
1.
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | coniux | coniugēs |
| Génitif | coniugis | coniugum |
| Datif | coniugī | coniugibus |
| Accusatif | coniugem | coniugēs |
| Ablatif | coniuge | coniugibus |
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | coniūnx | coniugēs |
| Génitif | coniugis | coniugum |
| Datif | coniugī | coniugibus |
| Accusatif | coniugem | coniugēs |
| Ablatif | coniuge | coniugibus |
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | congius | congiī |
| Génitif | congiī | congiōrum |
| Datif | congiō | congiīs |
| Accusatif | congium | congiōs |
| Ablatif | congiō | congiīs |
| coniūrō |
|---|
| coniūrās |
| coniūrat |
| coniūrāmus |
| coniūrātis |
| coniūrant |
| coniūrem |
|---|
| coniūrēs |
| coniūret |
| coniūrēmus |
| coniūrētis |
| coniūrent |
| coniūrābam |
|---|
| coniūrābās |
| coniūrābat |
| coniūrābāmus |
| coniūrābātis |
| coniūrābant |
| coniūrārem |
|---|
| coniūrārēs |
| coniūrāret |
| coniūrārēmus |
| coniūrārētis |
| coniūrārent |