dans le dictionnaire PONS
dīmidiātus <a, um> (dimidium)
timiditās <ātis> f (timidus)
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | dīmidia | dīmidiae |
| Génitif | dīmidiae | dīmidiārum |
| Datif | dīmidiae | dīmidiīs |
| Accusatif | dīmidiam | dīmidiās |
| Ablatif | dīmidiā | dīmidiīs |
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | dīmidium | dīmidia |
| Génitif | dīmidiī | dīmidiōrum |
| Datif | dīmidiō | dīmidiīs |
| Accusatif | dīmidium | dīmidia |
| Ablatif | dīmidiō | dīmidiīs |
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | timiditās | timiditātēs |
| Génitif | timiditātis | timiditātum |
| Datif | timiditātī | timiditātibus |
| Accusatif | timiditātem | timiditātēs |
| Ablatif | timiditāte | timiditātibus |