dans le dictionnaire PONS
pīnus <ūs [o. ī] > f
2. meton.
a. poet
- pinus
-
b. Ov.
- pinus
-
- caput (griech. Akk) pinu praecinctus
c. Verg.
- pinus
-
d. Iuv.
- pinus
-
3. Plin.
- pinus
-
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | pīnus | pīnūs |
| Génitif | pīnūs | pīnuum |
| Datif | pīnuī | pīnibus |
| Accusatif | pīnum | pīnūs |
| Ablatif | pīnū | pīnibus |
| Cas | Singulier | Pluriel |
|---|---|---|
| Nominatif | pīnus | pīnī |
| Génitif | pīnī | pīnōrum |
| Datif | pīnō | pīnīs |
| Accusatif | pīnum | pīnōs |
| Ablatif | pīnō | pīnīs |